Krikštai
Sveiki, ypač broliai ir seserys Rytų Europoje – linkėjimai Viešpatyje Jėšua! Tikiuosi, kad ši studija suteiks jums ramybę. Visų pirma Rašto vietos, po to mokymas.
Žydams 6:1-2 mums kalba apie pagrindines mūsų tikėjimo doktrinas:
„Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo“ (Žyd 6:1-2).
Atkreipkite dėmesį, kad teiginiuose yra progresija nuo tikėjimo pamatų, kurie kyla iš atgailos, iki teismo. Tikintysis progresuoja nuo atgailos iki tikėjimo Dievu, ir po to – krikštai, atkreipkite dėmesį - tai daugiskaita.
Krikštai:
1. Pakrikštyti į Kristų per Naują Gimimą
„Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną, – žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12:13).
Čia kalbama apie naują gimimą – būti pagimdytam iš naujo - Paulius atgimimo patyrimą apibūdina, kaip krikštą į Kristaus Kūną. Žodis „krikštas“ reiškia „panardinti“, todėl reikia suprasti, kad tuo metu, kai gimėme iš naujo, per Šventąją Dvasią mes buvome panardinti į Kristaus Kūną.
2. Pakrikštyti (panardinti) vandenyje
„Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16:15-16).
Nėra duota nurodymų, kas gali krikštyti. Apd 2:38-41 paminėta, kad Sekminių dieną buvo pakrikštyta 3000 žmonių. Iš tikrųjų Petras negalėjo būti vienintelis žmogus, kuris krikštijo žmones, nes jų buvo labai daug. Logiška galvoti, kad tie 120 vyrų ir moterų, kurie buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia, tą dieną taip pat krikštijo žmones vandenyje.
Apd 16:15 paminėta, kad Lidija ir jos namai buvo pakrikštyti, bet ir vėl nepasakyta, ar Paulius krikštijo vienas, ar jam padėjo Silas ir Lukas. Iš tikrųjų 1 Kor 1:14 Paulius sakė: „aš dėkoju Dievui, kad aš nekrikštijau nei vieno iš jūsų išskyrus Krispą ir Gajų (Justą)... ir aš krikštijau taip pat Stepono namus, be to nežinau, ar aš dar ką nors krikštijau“.
Čia Paulius, kuris užrašė didžiąją dalį Naujojo Testamento, sako, kad jis krikštijo vienus namus ir 2 kitus žmones, nors Korinte buvo šimtai ir tūkstančiai tikinčiųjų (Apd 18:1-11; 21:20).
Todėl galima padaryti išvadą, kad JEIGU tai būtų buvę svarbu, kas krikštijo, Paulius būtų davęs nurodymus raštu, ar netgi kiti rašytojai būtų vedami taip daryti, bet taip nebuvo.
Netgi pats Jėšua nekalbėjo mums apie kvalifikaciją, kuri būtina, tam kuris krikštija. Iš tiesų akcentuojamas žmogus, kuris yra krikštijamas, jo širdies būklė ir naujas gyvenimas Kristuje, labiau už tai, kas atlieka panardinimą. Žmogus yra svarbu, o tas kuris tai atlieka (vert. panardinimą) viso labo tik padeda Šventajai Dvasiai ir Jos darbui žmogaus širdyje, štai kodėl nėra duota nurodymų, kas gali krikštyti kitą žmogų – tai nėra svarbu. O svarbu žmogus, kuris yra krikštijamas, ir jo širdis.
Perkrikštytas?
Apd 19 Paulius atvyko į Efezą ir rado ten 12 vyrų, kurie manė, kad tiki Jėšua. Jis paklausė, ar jie, kai įtikėjo, gavo Šventąją Dvasią? Tie atsakė, kad netgi nežino nieko apie Šventąją Dvasią. Paulius tada paklausė, kokiu krikštu jie buvo pakrikštyti, ir jie atsakė: „Jono Krikštytojo“, nieko nežinodami apie Jėšua. Akivaizdu, kad Jono Krikštytojo tarnavimo metu, kai kurie Jo mokiniai nukeliavo į Graikiją ir ten nunešė žinią apie atgailą.
Paulius jiems papasakojo apie Jėšua ir visi 12 nedelsiant vėl buvo pakrikštyti, šį kartą, jau tikintys Jėšua (Apd 19:1-7).
Tai parodo mums, kad asmuo nori vėl būti pakrikštytas, ir tai nėra blogai. Tie vyrai vėl norėjo krikštytis, nes dabar jie jau žinojo daugiau nei anksčiau, kai buvo pirmą kartą krikštijami.
Taip atsitiko ir man. Mane apšlakstė, kai buvau kūdikis bažnyčioje, bet kai aš atgimiau, aš panorau vėl krikštytis, būti panardintas į Jėšua. Aš su dviem kitais paaugliais praleidau savaitgalį atsiskyręs prie ežero. Mes ieškojome Viešpaties ir ten pakrikštijome vienas kitą, nes visi buvome tik apšlakstyti būdami kūdikiais, bet dabar žinojome daugiau ir norėjome iš naujo krikštytis.
3. Šventoji Dvasia:
„Nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.... ir „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis (kalbomis, kurių jie nebuvo išmokę), kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 1:5; 2:4).
Krikštas Šventąja Dvasia yra paskutinis iš paminėtų krikštų. Apaštalai tikėjo, kad įrodymas, jog priimi Šventąją Dvasią yra kalbėjimas nežinoma kalba (kalbomis) ir vadino tai Naujojo Testamento tekstuose prisipildymu Šventąja Dvasia.
Apd 19:6 yra geras pavyzdys: „Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“.
Yra kitos Rašto vietos, tokiose kaip Ef 5:18-19, kur Paulius teigia, kad pripildymas Dvasia įgalina išlieti giedojimui iš širdžių ir dvasiniam garbinimui Šventojoje Dvasioje:
„Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį“.
Taip pat Judo 20,21: „Bet jūs, mylimieji, statydami save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, melsdamiesi Šventojoje Dvasioje, išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui“. Tai rodo, kad meldimasis kalbomis padeda mums vaikščioti meilėje.
Apibendrinimas: Mes neturime galvoti, kad tai visada trys skirtingi veiksmai. Pavyzdžiui, Apaštalų darbų 19 skyriuje, kur 12 vyrų buvo girdėję tik Joną Krikštytoją, kol jie nesutiko Pauliaus, atrodo, kad tada visi trys krikštai įvyko vienu metu: jie įtikėjo Jėšua, buvo pakrikštyti, ir tada nedelsiant priėmė Šventosios Dvasios krikštą.
Nors po vandens krikšto ne visada vyksta krikštas Šventąja Dvasia; kartais tai būna atvirkščiai. Apd 9:17-18 Ananijas nuolankiai pakluso Viešpačiui, Kurį matė regėjime, ir Kuris liepė eiti pas dabar apakusį ir nusižeminusį Saulių iš Tarso ir uždėti ant Jo rankas: „kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“, tai jis ir padarė. TADA sekančioje eilutėje pasakyta, kad Saulius buvo pakrikštytas vandenyje.
Taigi kartais žmogus gali būti atgimęs, pripildytas Dvasia ir tada krikštijamas vandenyje, ir aš manau, kad tai dažniausiai sutinkama mūsų dienomis.
Reikia atkreipti dėmesį, kad Jono 20:22 Viešpats kvėpė į mokinius sakydamas: „Priimkite Šventąją Dvasią“ – tai turėjo būti Naujas Gimimas. Bet vėliau Apd 1:5 pasakyta, kad jie po kelių dienų bus pakrikštyti Šventąja Dvasia. Tai rodo, kad visada yra laiko tarpas tarp atgimimo iš aukšto ir krikšto Šventąja Dvasia.
Štai kodėl Paulius paklausė efeziečių: „Ar jūs gavote Šventąją Dvasią, kai įtikėjote?“ Paulius žinojo, kad dažnai būna taip, jog pirma vyksta krikštas į Kristaus Kūną, ir po to, šiek tiek vėliau, vyksta krikštas Šventąja Dvasia.
Kieno vardu?
Mato 28:19 Jėšua pasakė krikštyti žmones „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“. Nors Apaštalų darbų 19: 5 efeziečiai, kuriuos sutiko Paulius „krikštijo Jėšua vardu”.
Kodėl Paulius (ir kiti), atrodo akivaizdžiai nepakluso Jėšua nurodymui, kai Jis buvo pasakęs krikštyti „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu?”
Atsakymas surandamas mažame žodelyje (anglų k. „in”). Dar tiksliau šis žodis gali būti išverstas „into“, (lietuvių kalboje „į“) , efeziečiai krikštijo „į Jėšua vardą“. Paulius galėjo panaudoti „į Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios vardą”, nes tai Šventosios Dvasios darbas ir jie buvo krikštijami į Kristų.
Kitą atsakymą galime rasti Kol 2:9, kur pasakyta: „Jame kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė“.
Tai reiškia, kad Kristuje yra visa Tėvo ir Šventosios Dvasios pilnatvė. Kiti gali norėti krikšto metu atskirai paminėti Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Ir vėl, krikštas, nesvarbu ar Naujas Gimimas, vandens, ar Šventąja Dvasia, visa tai yra Šventosios Dvasios darbas žmogaus širdyje – tai yra svarbiausia, o ne kas tai atlieka, ar ką sako, svarbu tikrasis Šventosios Dvasios darbas.
Tikiuosi, kad tai jus palaimins,
John Fenn
Originalus tekstas: http://supernaturalhousechurch.org/blog/articles/baptisms/
Žydams 6:1-2 mums kalba apie pagrindines mūsų tikėjimo doktrinas:
„Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu, iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo“ (Žyd 6:1-2).
Atkreipkite dėmesį, kad teiginiuose yra progresija nuo tikėjimo pamatų, kurie kyla iš atgailos, iki teismo. Tikintysis progresuoja nuo atgailos iki tikėjimo Dievu, ir po to – krikštai, atkreipkite dėmesį - tai daugiskaita.
Krikštai:
1. Pakrikštyti į Kristų per Naują Gimimą
„Nes viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną, – žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12:13).
Čia kalbama apie naują gimimą – būti pagimdytam iš naujo - Paulius atgimimo patyrimą apibūdina, kaip krikštą į Kristaus Kūną. Žodis „krikštas“ reiškia „panardinti“, todėl reikia suprasti, kad tuo metu, kai gimėme iš naujo, per Šventąją Dvasią mes buvome panardinti į Kristaus Kūną.
2. Pakrikštyti (panardinti) vandenyje
„Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16:15-16).
Nėra duota nurodymų, kas gali krikštyti. Apd 2:38-41 paminėta, kad Sekminių dieną buvo pakrikštyta 3000 žmonių. Iš tikrųjų Petras negalėjo būti vienintelis žmogus, kuris krikštijo žmones, nes jų buvo labai daug. Logiška galvoti, kad tie 120 vyrų ir moterų, kurie buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia, tą dieną taip pat krikštijo žmones vandenyje.
Apd 16:15 paminėta, kad Lidija ir jos namai buvo pakrikštyti, bet ir vėl nepasakyta, ar Paulius krikštijo vienas, ar jam padėjo Silas ir Lukas. Iš tikrųjų 1 Kor 1:14 Paulius sakė: „aš dėkoju Dievui, kad aš nekrikštijau nei vieno iš jūsų išskyrus Krispą ir Gajų (Justą)... ir aš krikštijau taip pat Stepono namus, be to nežinau, ar aš dar ką nors krikštijau“.
Čia Paulius, kuris užrašė didžiąją dalį Naujojo Testamento, sako, kad jis krikštijo vienus namus ir 2 kitus žmones, nors Korinte buvo šimtai ir tūkstančiai tikinčiųjų (Apd 18:1-11; 21:20).
Todėl galima padaryti išvadą, kad JEIGU tai būtų buvę svarbu, kas krikštijo, Paulius būtų davęs nurodymus raštu, ar netgi kiti rašytojai būtų vedami taip daryti, bet taip nebuvo.
Netgi pats Jėšua nekalbėjo mums apie kvalifikaciją, kuri būtina, tam kuris krikštija. Iš tiesų akcentuojamas žmogus, kuris yra krikštijamas, jo širdies būklė ir naujas gyvenimas Kristuje, labiau už tai, kas atlieka panardinimą. Žmogus yra svarbu, o tas kuris tai atlieka (vert. panardinimą) viso labo tik padeda Šventajai Dvasiai ir Jos darbui žmogaus širdyje, štai kodėl nėra duota nurodymų, kas gali krikštyti kitą žmogų – tai nėra svarbu. O svarbu žmogus, kuris yra krikštijamas, ir jo širdis.
Perkrikštytas?
Apd 19 Paulius atvyko į Efezą ir rado ten 12 vyrų, kurie manė, kad tiki Jėšua. Jis paklausė, ar jie, kai įtikėjo, gavo Šventąją Dvasią? Tie atsakė, kad netgi nežino nieko apie Šventąją Dvasią. Paulius tada paklausė, kokiu krikštu jie buvo pakrikštyti, ir jie atsakė: „Jono Krikštytojo“, nieko nežinodami apie Jėšua. Akivaizdu, kad Jono Krikštytojo tarnavimo metu, kai kurie Jo mokiniai nukeliavo į Graikiją ir ten nunešė žinią apie atgailą.
Paulius jiems papasakojo apie Jėšua ir visi 12 nedelsiant vėl buvo pakrikštyti, šį kartą, jau tikintys Jėšua (Apd 19:1-7).
Tai parodo mums, kad asmuo nori vėl būti pakrikštytas, ir tai nėra blogai. Tie vyrai vėl norėjo krikštytis, nes dabar jie jau žinojo daugiau nei anksčiau, kai buvo pirmą kartą krikštijami.
Taip atsitiko ir man. Mane apšlakstė, kai buvau kūdikis bažnyčioje, bet kai aš atgimiau, aš panorau vėl krikštytis, būti panardintas į Jėšua. Aš su dviem kitais paaugliais praleidau savaitgalį atsiskyręs prie ežero. Mes ieškojome Viešpaties ir ten pakrikštijome vienas kitą, nes visi buvome tik apšlakstyti būdami kūdikiais, bet dabar žinojome daugiau ir norėjome iš naujo krikštytis.
3. Šventoji Dvasia:
„Nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.... ir „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis (kalbomis, kurių jie nebuvo išmokę), kaip Dvasia jiems davė prabilti“ (Apd 1:5; 2:4).
Krikštas Šventąja Dvasia yra paskutinis iš paminėtų krikštų. Apaštalai tikėjo, kad įrodymas, jog priimi Šventąją Dvasią yra kalbėjimas nežinoma kalba (kalbomis) ir vadino tai Naujojo Testamento tekstuose prisipildymu Šventąja Dvasia.
Apd 19:6 yra geras pavyzdys: „Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti“.
Yra kitos Rašto vietos, tokiose kaip Ef 5:18-19, kur Paulius teigia, kad pripildymas Dvasia įgalina išlieti giedojimui iš širdžių ir dvasiniam garbinimui Šventojoje Dvasioje:
„Ir nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį“.
Taip pat Judo 20,21: „Bet jūs, mylimieji, statydami save ant savo švenčiausiojo tikėjimo, melsdamiesi Šventojoje Dvasioje, išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui“. Tai rodo, kad meldimasis kalbomis padeda mums vaikščioti meilėje.
Apibendrinimas: Mes neturime galvoti, kad tai visada trys skirtingi veiksmai. Pavyzdžiui, Apaštalų darbų 19 skyriuje, kur 12 vyrų buvo girdėję tik Joną Krikštytoją, kol jie nesutiko Pauliaus, atrodo, kad tada visi trys krikštai įvyko vienu metu: jie įtikėjo Jėšua, buvo pakrikštyti, ir tada nedelsiant priėmė Šventosios Dvasios krikštą.
Nors po vandens krikšto ne visada vyksta krikštas Šventąja Dvasia; kartais tai būna atvirkščiai. Apd 9:17-18 Ananijas nuolankiai pakluso Viešpačiui, Kurį matė regėjime, ir Kuris liepė eiti pas dabar apakusį ir nusižeminusį Saulių iš Tarso ir uždėti ant Jo rankas: „kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“, tai jis ir padarė. TADA sekančioje eilutėje pasakyta, kad Saulius buvo pakrikštytas vandenyje.
Taigi kartais žmogus gali būti atgimęs, pripildytas Dvasia ir tada krikštijamas vandenyje, ir aš manau, kad tai dažniausiai sutinkama mūsų dienomis.
Reikia atkreipti dėmesį, kad Jono 20:22 Viešpats kvėpė į mokinius sakydamas: „Priimkite Šventąją Dvasią“ – tai turėjo būti Naujas Gimimas. Bet vėliau Apd 1:5 pasakyta, kad jie po kelių dienų bus pakrikštyti Šventąja Dvasia. Tai rodo, kad visada yra laiko tarpas tarp atgimimo iš aukšto ir krikšto Šventąja Dvasia.
Štai kodėl Paulius paklausė efeziečių: „Ar jūs gavote Šventąją Dvasią, kai įtikėjote?“ Paulius žinojo, kad dažnai būna taip, jog pirma vyksta krikštas į Kristaus Kūną, ir po to, šiek tiek vėliau, vyksta krikštas Šventąja Dvasia.
Kieno vardu?
Mato 28:19 Jėšua pasakė krikštyti žmones „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu“. Nors Apaštalų darbų 19: 5 efeziečiai, kuriuos sutiko Paulius „krikštijo Jėšua vardu”.
Kodėl Paulius (ir kiti), atrodo akivaizdžiai nepakluso Jėšua nurodymui, kai Jis buvo pasakęs krikštyti „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu?”
Atsakymas surandamas mažame žodelyje (anglų k. „in”). Dar tiksliau šis žodis gali būti išverstas „into“, (lietuvių kalboje „į“) , efeziečiai krikštijo „į Jėšua vardą“. Paulius galėjo panaudoti „į Tėvo, Sūnaus, Šventosios Dvasios vardą”, nes tai Šventosios Dvasios darbas ir jie buvo krikštijami į Kristų.
Kitą atsakymą galime rasti Kol 2:9, kur pasakyta: „Jame kūniškai gyvena visa Dievybės pilnatvė“.
Tai reiškia, kad Kristuje yra visa Tėvo ir Šventosios Dvasios pilnatvė. Kiti gali norėti krikšto metu atskirai paminėti Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Ir vėl, krikštas, nesvarbu ar Naujas Gimimas, vandens, ar Šventąja Dvasia, visa tai yra Šventosios Dvasios darbas žmogaus širdyje – tai yra svarbiausia, o ne kas tai atlieka, ar ką sako, svarbu tikrasis Šventosios Dvasios darbas.
Tikiuosi, kad tai jus palaimins,
John Fenn
Originalus tekstas: http://supernaturalhousechurch.org/blog/articles/baptisms/