Garbinimas
Garbinimas:
Graikų kalboje žodis „garbinimas“ yra „proskuneo“. Žodis „pros“ reiškia „link“, o žodis „kuneo“ reiškia „bučinys“. Pažodžiui garbinimas – „bučinys link tėvo“ dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 23-24). „Dvasia“ šitame kontekste reiškia iš asmens vidaus – iš mūsų dvasios, iš mūsų giliausios esybės. „Tiesa“ čia reiškia „tyrumą“, tyrus motyvus, susitelkus į vieną tikslą. Sudėkime tai kartu ir nusikelkime mintimis ten, kur Jėzus pirmą kartą pasakė šituos žodžius moteriai prie šaltinio (Jn 4, 23-24). Jis pasakė: „Bet valanda ateina ir jau atėjo, kai tikrieji sandoros bučiuotojai, adoruodami (dievindami, garbindami) Tėvą, darys tai su tyrais motyvais iš savo vidaus. Nes Tėvas ieško tokių, kurie adoruodami (dievindami, garbindami) bučiuotų Jį. Dievas yra Dvasia; ir tie, kurie bučiuoja Jį, turi tai daryti iš vidinės savo esybės ir su tyrais motyvais“ (vertimas iš anglų kalbos).
Visiškai aiškiai pasakyta, ar ne?
Prisiminkime, kad tomis dienomis bučinys tarp draugų nebuvo romantika, kaip Viduriniuosiuose Rytuose šiandien, arba Europoje, kur vis dar praktikuojamas bučinys į skruostą. Jėzaus dienomis tai buvo ženklas, kad esi sandoroje su tuo asmeniu.
Štai kodėl Judo pabučiavimas, kai jis išdavė Jėzų buvo svarbus – tai buvo sandoros pabučiavimas, nors tuo atveju tai buvo išdavystė tolygi trenkti Jėzui į veidą, atmetant visa, ko Jis mokė. Iš esmės – pasityčiojimas.
Štai kodėl Paulius sakė sveikinti vienam kitą šventu pabučiavimu – tai reiškė, kad aš niekada nepasinaudosiu tavimi, nesielgsiu blogai su tavimi, nekalbėsiu blogo apie tave, nepakenksiu tau – aš esu sandoroje su tavimi, taigi aš bučiuoju tave į skruostą tarsi patvirtindamas, kad viskas tarp mūsų yra gerai. Štai ką tada reiškė bučinys. Teoriškai JAV, nors ir ne visiškai, tai atitinka rankos paspaudimas.
Taigi, kai kalbėdamas apie garbinimą Jėzus sako „bučiuoti link“ (pažodžiui), Jis sako, kad tai yra sandoros bučinys Tėvui į skruostą iš mūsų vidinės esybės su tyra meile ir adoracija (dievinimu, garbinimu).
Tikrai nuostabu
Naujasis Testamentas akivaizdžiai suteikia plačias galimybes kiekvienam asmeniui išreikšti savo pabučiavimą Tėvui. Laiške Korintiečiams pasakyta: „Broliai, kai jūs susirenkate, kiekvienas turi psalmę...“ (1 Kor 14, 26; vertimas iš anglų k.).
Laiške Efeziečiams, Paulius, norėdamas atskleisti šią temą giliau, vartoja žodžių žaismą: „Nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami sau himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį...“ (Ef 5, 18-19).
Psalmės apibrėžimas yra toks: poema/eilėraštis, kuriam akomponuoja styginiai instrumentai, o himnas – tai daina, atliekama be instrumentų; vargonai ir bažnytinė muzika buvo sukurta keliais amžiais vėliau, na ir, žinoma, toje kultūroje garbinimas galėjo vykti atsiklaupus ar atsigulus ant grindų, tai galėjo būti giesmės bei visi kiti bučinio išreiškimai iš vidinės žmogaus esybės, jo dvasios, ir tai buvo daroma su tyrais motyvais.
Tai reiškia, jog garbiname ne tam, kad ką nors gautume, ar kad mūsų malda būtų atsakyta, ne todėl, kad taip reikia, bet tyrai, kaip rašoma Apr 4, 8-11 ir iš širdies.
Aš nuolatos sakau Tėvui komplimentus dėl gamtos grožio. Praėjusį vakarą sėdėjau mūsų verandoje beveik iki vidurnakčio – kilo mėnulis, pūtė vėjelis, o aš garbinau Jį ir sakiau kaip Jį myliu, kokia nuostabi naktis ir dėkojau už tai, kad sukūrė visą tą grožį... taigi, tai ir yra garbinimas.
Prieš porą dienų mes važiavome automobiliu saulei leidžiantis, stebėjome spalvų gausybę ir debesis, aš sakiau komplimentus ir dėkojau Jam už tai. Man tapo įpročiu iš savo dvasios išreikšti meilę, adoraciją (dievinimą, garbinimą) ir pripažinimą už viską, ką Jis daro mūsų gyvenime. Tai tyri bučiniai iš mano vidaus skirti Jam... tai toks pat garbinimas kaip psalmė, himnas ar dvasinė daina.
Tikiuosi, kad tai bus jums naudinga.
John Fenn
www.supernaturalhousechurch.org
Graikų kalboje žodis „garbinimas“ yra „proskuneo“. Žodis „pros“ reiškia „link“, o žodis „kuneo“ reiškia „bučinys“. Pažodžiui garbinimas – „bučinys link tėvo“ dvasioje ir tiesoje (Jn 4, 23-24). „Dvasia“ šitame kontekste reiškia iš asmens vidaus – iš mūsų dvasios, iš mūsų giliausios esybės. „Tiesa“ čia reiškia „tyrumą“, tyrus motyvus, susitelkus į vieną tikslą. Sudėkime tai kartu ir nusikelkime mintimis ten, kur Jėzus pirmą kartą pasakė šituos žodžius moteriai prie šaltinio (Jn 4, 23-24). Jis pasakė: „Bet valanda ateina ir jau atėjo, kai tikrieji sandoros bučiuotojai, adoruodami (dievindami, garbindami) Tėvą, darys tai su tyrais motyvais iš savo vidaus. Nes Tėvas ieško tokių, kurie adoruodami (dievindami, garbindami) bučiuotų Jį. Dievas yra Dvasia; ir tie, kurie bučiuoja Jį, turi tai daryti iš vidinės savo esybės ir su tyrais motyvais“ (vertimas iš anglų kalbos).
Visiškai aiškiai pasakyta, ar ne?
Prisiminkime, kad tomis dienomis bučinys tarp draugų nebuvo romantika, kaip Viduriniuosiuose Rytuose šiandien, arba Europoje, kur vis dar praktikuojamas bučinys į skruostą. Jėzaus dienomis tai buvo ženklas, kad esi sandoroje su tuo asmeniu.
Štai kodėl Judo pabučiavimas, kai jis išdavė Jėzų buvo svarbus – tai buvo sandoros pabučiavimas, nors tuo atveju tai buvo išdavystė tolygi trenkti Jėzui į veidą, atmetant visa, ko Jis mokė. Iš esmės – pasityčiojimas.
Štai kodėl Paulius sakė sveikinti vienam kitą šventu pabučiavimu – tai reiškė, kad aš niekada nepasinaudosiu tavimi, nesielgsiu blogai su tavimi, nekalbėsiu blogo apie tave, nepakenksiu tau – aš esu sandoroje su tavimi, taigi aš bučiuoju tave į skruostą tarsi patvirtindamas, kad viskas tarp mūsų yra gerai. Štai ką tada reiškė bučinys. Teoriškai JAV, nors ir ne visiškai, tai atitinka rankos paspaudimas.
Taigi, kai kalbėdamas apie garbinimą Jėzus sako „bučiuoti link“ (pažodžiui), Jis sako, kad tai yra sandoros bučinys Tėvui į skruostą iš mūsų vidinės esybės su tyra meile ir adoracija (dievinimu, garbinimu).
Tikrai nuostabu
Naujasis Testamentas akivaizdžiai suteikia plačias galimybes kiekvienam asmeniui išreikšti savo pabučiavimą Tėvui. Laiške Korintiečiams pasakyta: „Broliai, kai jūs susirenkate, kiekvienas turi psalmę...“ (1 Kor 14, 26; vertimas iš anglų k.).
Laiške Efeziečiams, Paulius, norėdamas atskleisti šią temą giliau, vartoja žodžių žaismą: „Nepasigerkite vynu, kuriame pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios, kalbėdami sau himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį...“ (Ef 5, 18-19).
Psalmės apibrėžimas yra toks: poema/eilėraštis, kuriam akomponuoja styginiai instrumentai, o himnas – tai daina, atliekama be instrumentų; vargonai ir bažnytinė muzika buvo sukurta keliais amžiais vėliau, na ir, žinoma, toje kultūroje garbinimas galėjo vykti atsiklaupus ar atsigulus ant grindų, tai galėjo būti giesmės bei visi kiti bučinio išreiškimai iš vidinės žmogaus esybės, jo dvasios, ir tai buvo daroma su tyrais motyvais.
Tai reiškia, jog garbiname ne tam, kad ką nors gautume, ar kad mūsų malda būtų atsakyta, ne todėl, kad taip reikia, bet tyrai, kaip rašoma Apr 4, 8-11 ir iš širdies.
Aš nuolatos sakau Tėvui komplimentus dėl gamtos grožio. Praėjusį vakarą sėdėjau mūsų verandoje beveik iki vidurnakčio – kilo mėnulis, pūtė vėjelis, o aš garbinau Jį ir sakiau kaip Jį myliu, kokia nuostabi naktis ir dėkojau už tai, kad sukūrė visą tą grožį... taigi, tai ir yra garbinimas.
Prieš porą dienų mes važiavome automobiliu saulei leidžiantis, stebėjome spalvų gausybę ir debesis, aš sakiau komplimentus ir dėkojau Jam už tai. Man tapo įpročiu iš savo dvasios išreikšti meilę, adoraciją (dievinimą, garbinimą) ir pripažinimą už viską, ką Jis daro mūsų gyvenime. Tai tyri bučiniai iš mano vidaus skirti Jam... tai toks pat garbinimas kaip psalmė, himnas ar dvasinė daina.
Tikiuosi, kad tai bus jums naudinga.
John Fenn
www.supernaturalhousechurch.org