Grįžimas prie paprasto tikėjimo
Norėčiau pasidalinti savo mintimis apie tai, kaip sugrįžti prie paprasto sekimo Viešpačiu ir paprasto tikėjimo.
Mūsų tikėjimo kelionėje yra dalykų, kuriuos Viešpats panaudoja tam, kad atkreiptų dėmesį. Ir kai mūsų dėmesys atkreipiamas, natūralu paklausti: „Kodėl?“. Tie įvykiai tampa gairėmis, apie kurias sukasi mūsų perėjimas – pasikeitimas. Taigi, prieš padarydamas išvadas, pirmoje šių apmąstymų dalyje aš papasakosiu apie kai kurias gaires mano gyvenime ir tuos „kodėl“, kurie man iškilo. Aš sakau tai, nes nenoriu, kad skaitytojas susidarytų įspūdį, jog aš sumažinu, susiaurinu tikėjimą, nors iš tiesų – ne. Šitie pastebėjimai man pačiam tapo gairėmis, ir mintimis apie tai noriu su jumis pasidalinti.
Pamažu aš pradėjau pastebėti, kaip smarkiai tradicinė bažnyčia yra susitelkusi į save ir, kokia ji sudėtinga. Ji buvo sukurta „ant formulių ir pastangų“ kažkaip atkreipti į save Dievo dėmesį, kad Jis pajudėtų žmogaus labui.
Vienu metu aš patarinėjau ir konsultavau daugelį bažnyčių ir Biblijos mokyklų Šiaurės Amerikoje bei už jos ribų ir turėjau galimybę stebėti jas betarpiškai. Plačiame spektre bendrų dalykų aš pastebėjau, pavyzdžiui, programas, skirtas įtraukti į veiklą vyresnius paauglius ir dvidešimtmečius, kad jie būtų susitelkę į darbą, širdingai šauktųsi Dievo maldoje, ir dažnai būtų užsiėmę 24 valandas per parą.
Kartą vienoje mokykloje aš net išpranašavau, kad dauguma absolventų artimiausiais metais atkris. Programa taip orientavo mokinius susitelkti į save, buvo taip nukreipta „nuleisti dangų į žemę“, kad studentai iš tiesų nežinojo, kaip gyventi gyvenimą su Viešpačiu realiame pasaulyje. Deja, sekančiais metais sužinojau, kad mano spėjimas išsipildė. Aš matydavau, kaip tai nutinka su daugeliu programų.
Kitos srovės Kristaus Kūne siūlo maldos formules. Siūlo melstis tam tikrą skaičių dienų arba melstis tam tikromis maldomis, ar kažką panašaus.
Man buvo įdomu, ar su manimi „viskas gerai“, jeigu aš neliudiju, ar nesusijaudinu dėl „Kalavijo“ ar „Augimo“, ar „Jungų sulaužymo“, ar kitokių metų, kuriuos skelbia pranašai. Iš tikrųjų, tai visai nėra jokia pranašystė, bet tik pastraipa ar eilutė iš Biblijos ir man visai nereikia, kad kas nors tai paskelbtų.
Aš stebėjausi dėl visos tos stabmeldystės Kristaus Kūne. Žmonės iškelia „pranašus“ ir „apaštalus“ ar TV mokytojus, ar gydytojus ant pjedestalo, galvodami, kad jeigu jie pasimeldė už mane ar paskelbė kažką į mano gyvenimą, tai aš patirsiu „prasilaužimą“ arba tiesiog nori kaip nors prie jų prisiliesti. Stabmeldystė aiški ir paprasta. Jei kalbėsim apie tą „aukštą gyvenimo lygį“, tai daugelis jį pasiekia, gyvendami iš rėmėjų paaukojimų.
Kai vaikščiojama iš vieno susirinkimo į kitą tam, kad gautum asmeninę pranašystę, tarsi pagal jas būtų galima išgydyti visus gyvenimo skaudulius arba sužinotum, kokius didžius dalykus Dievas padarys tavo gyvenime, tai tik dar naujų formulių ieškojimas.
Kitos kryptys akcentuoja pinigų aukojimą Dievui ir bando nukreipti kongregaciją taip, kad jie visi mokėtų dešimtines ir dėl to taptų turtingais. Įdomu, kas atsitiktų, jeigu būtų duodama tik todėl, kad myli Dievą ir myli žmones, ir matai poreikį, kur tu gali padėti be jokių paslėptų minčių apie atlygį šitame arba kitame gyvenime?
Aš stebėjau garbinimo tarnavimus daugelyje bažnyčių, kai kongregacija galingai gieda tol, kol groja muzika, ir tuomet jų šlovinimas staiga baigiasi, nors kai kurie garbinimo lyderiai stengiasi paskatinti juos tęsti giedojimą dvasioje, bet viskas vis tiek sustoja išskyrus mažą grupelę tikrų garbintojų. Galiu pateikti daugybę panašių pavyzdžių, nes stebėjau tai daugelį kartų. Tai rodo, kad ne visi žmonės tikrai garbina, o tik gieda kartu su muzika ir tiek.
Tikras garbinimas kyla iš širdies. Tam nereikia net akompanimento, ir jis gali lengvai plaukti ir susiderinti su garbinimo lyderiu. Taigi, man įdomu, kodėl nepradėti tiesiog garbinti ir giedoti Dievui tik dėl to, kad mylime Jį ir esame dėkingi už tai, ką Jis mus daro ir žinoma dėl to, kad Jis yra Dievas.
Mūsų bažnyčios yra pilnos žmonių, kurie galvoja, kad yra garbintojai, bet, iš tiesų, jie tik dainuoja.
Panašiai, pakalbėjęs su daugeliu tų, kurie šoka ir siūbuoja pirmyn atgal garbinimo metu, aš supratau, kad daugelis jų yra lygiai taip pagauti tos formulės, šablono, kaip ir tie, kurie duoda $100 tikėdamiesi, kad Dievas atiduos jiems $1000. Viena moteris man pasakė, kad ji norėjo kažką išnuomoti ir jai reikėjo, kad būtų priimtas jos skelbimas bažnyčioje, tai ji šoko, kiek tik turėjo jėgų. Kitas žmogus pasakojo, kad tai darė norėdamas išsikrauti nuo streso. O kas būtų, jei šoktum tik todėl, kad nori tuo atsakyti į Dievo meilę?
Štai koks iškilo klausimas: kodėl nepradėjus mylėti Dievo ir tarnauti Jam tik todėl, kad Jis išgelbėjo mus nuo pragaro?.. tarnauti Jam tik todėl, kad mes JĮ mylime?
Keliaudamas mačiau tai bei dar daug kitų dalykų ir supratau, kad esu rimtai atsiskyręs nuo pagrindinės tradicinės bažnyčios krypties. Aš jaučiausi, kaip žuvis iššokus iš vandens, nors apsupta kitų žuvų, kurios jautėsi taip lyg viskas būtų gerai.
Staiga suvokiau, kad tai, ko aš ieškau bažnyčioje, negali būti tradiciniame jos modelyje. Džiaugiuosi dėl tų, kuriems jis tinka, bet jaučiu gilų alkį savo viduje ir noriu patirti daugiau Dievo.
Man nereikia formulėmis besiremiančios krikščionybės. Man nereikia garbinimo tarnavimų, kurie primena roko koncertus. Aš atmetu Holivudinį Jėzų ir super „krūtas“ žiniasklaidos prezentacijas. Koks gi buvo tas paprastas tikėjimas, kuris sudrebino visą Romos Imperijos pasaulį?
Aš supratau, kad iš tiesų visos tos formulės ir žmogaus pastangos slėpė tikras žmonių gyvenimo problemas, su kuriomis reikėjo susitvarkyti. Užuot tai padarius, buvo pasirinktos formulės, už kurių galima pasislėpti su viltimi, kad jos padės tai išspręsti.
Bandžiau atmesti formules, už kurių galima pasislėpti, ir pasikalbėti su keliais žmonėmis. Jie, nors ir nenorom, bet turėjo sutikti, kad tikrai turėjo problemų. Tuomet jie pakeitė kalbos temą ir ėmė aiškinti, kaip būtent kažkuri konkreti „srovė“ gali tą problemą išspręsti ir padėti „prasiveržti“
Jie nenorėjo susitvarkyti su tikromis problemomis, nes tai skausminga, nepatogu arba šitų problemų atskleidimas reikštų, kad jie turėtų taikyti Žodį be formulių ir tikrai gyventi pagal Jį.
Aš gilinausi į Žodį, kad pamatyčiau, ką turėjo pirmoji bažnyčia ir kas vėliau buvo prarasta. Kodėl tradicinė bažnyčia taip dažnai pakeičia patepimą emocijomis, siūlo kūno pamaloninimą užuot sužadinus dvasią, siūlo pasilinksminimą ir reginį vietoj aktyvaus dalyvavimo?
Paprastas tikėjimas – tai mylėti Dievą, nes Jis mus išgelbėjo iš pragaro ir padarė viena su Savimi. Štai, ko aš ieškojau bažnyčiose ir staiga suvokiau, kad būtent čia ir yra visa esmė. Aš buvau taip pagautas įvairios veiklos ir bažnyčios gyvenimo, kad mano dvasia iš tiesų badavo ir troško tikros draugystės, tikrų santykių ir tikro paprastumo.
Aš pradėjau atvirai klausti, kodėl mes nutraukiame garbinimą, kad perskaitytume keletą pranešimų? Kodėl mes spaudžiame žmones aukoti? Kodėl kūdikiai, kurie pradeda verkti susirinkimo metu tuoj pat pasmerkiami, arba pasmerkiami jų tėvai ir kūdikiai išnešami iš susirinkimo. Kodėl veikia tokia schema: pradžioje šiek tiek „lengvų“ giesmelių, po to keletas garbinančių giesmių, po to skelbimai, po to paaukojimai, o po to pamokslas? Ar tai iš tiesų būtina, kad patirtum Dievą?
Reikėjo atsikratyti visokio šlamšto. Lyg su dvasine srove aš pradėjau valyti savo dvasinius namus nuo vieno krašto iki kito, šalindamas viską, kas iš tiesų neatitiko Žodžio apie tai, kokia turi būti bažnyčia. Visokie pridėjimai vėlyvaisiais 2000 metais buvo išmesti laukan pro duris. Aš atsikračiau formulių ir visko, kas sieja su jomis, tik kur įmanoma, išlaikydamas tarpusavio santykius.
Vadinkite tai dvasine viduramžio krize ar kaip kitaip, bet atėjo laikas, kai aš turėjau susitelkti į save ir į Dievą bei perfiltruoti viską, kas mus skyrė.
Kokia buvo paprasto tikėjimo, apie kurį skaitome Žodyje, esminė vertybė? Tai buvo žmonės. Jų tarpusavio santykiai. Jų tikėjimas buvo pagrįstas meile Dievui ir matymu Jo žmonėse. Tai aš vadinu tarpusavio santykiais pagrįsta krikščionybe (Priešingybė tam yra formulėmis ir bažnyčios programomis pagrįsta krikščionybė).
Tai paprasta. Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Ir mylėk savo artimą, kaip pats save. Aš buvau apstulbintas šios aiškios tiesos ir ėmiau ieškoti, kaip pritaikyti Jėzaus įsakymą stebėdamas Naujojo Testamento bažnyčią.
Po apsivalymo prasidėjo atstatymas. Daugiau man nereikėjo, kad mane kas nors linksmintų, neieškojau daugiau įspūdingų reginių, bet norėjau antgamtinių dalykų. Suradau tai NT stiliaus tikėjime ir bažnyčioje, tarpusavio santykiuose, neformaliame namų svetainės stiliuje, kur vyksta garbinimas su kompaktine plokštele ar gitara, ar klavišiniais, arba visai be akompanimento. Man tai buvo namų bažnyčia, ir štai čia aš dabar esu. Galbūt tai ne jums, ir tai nėra reklama namų bažnyčiai, bet bandymas pasidalinti kai kuriomis mintimis, kaip sugrįžti prie pagrindų, prie paprasto tikėjimo. Viešpats gali vesti jus įvairiais būdais, bet mes niekada negalime pamesti iš akių Kryžiaus ir visada turime mylėti Dievą „dvasioje ir tiesoje“, ir savo kaimyną kaip save patį.
Norėčiau pabaigti pasakojimu, kuris kai kuriems gali būti žinomas. Tai apie žmogų, kurio vardas Wil. Jis yra kurčias ir nebylys. Vieną sekmadienio vakarą prieš keletą metų Wil kartu su kitais išėjo į priekį susirinkimo, kai buvo kvietimas maldai. Jam nereikėjo išeiti, nes kvietimas buvo tiems kurie kovojo su priklausomybėm, bet jis vis tiek išėjo. Jis išėjo į priekį tik todėl, kad mylėjo Dievą. Eilėje iš krašto stovėjo trys vyrai nuleidę galvas ir sunėrę rankas priekyje, po to stovėjo Wil. Jo rankos buvo ištiestos, veide plati šypsena nuo ausies iki ausies, jis lengvai spyruokliavo ant kojų, ir buvo tokiu dideliu kontrastu kitiems vyrams, kurie stovėjo kaip sustingę.
Kai aš jį stebėjau, pamačiau kaip iš viršaus patalpos krito šviesos pluoštas, ta šviesa visiškai apgaubė Wil galvą. Jis buvo ekstazėje, bet aš pagalvojau, kaip tai ironiška, kad jis būdamas kurčias ir nebylys negalėjo papasakoti apie savo išgyvenimus kitiems. Staiga aš pamačiau, kaip tame šviesos pluošte iš viršaus į Will ėmė lietis sakiniai, ir aš išgirdau, kaip Tėvas jam kalbėjo: „Mano sūnau, Aš esu labai patenkintas tavimi. Mano sūnau, Aš labai vertinu tavo sunkų darbą. Ateinančiuose amžiuose Aš duosiu tau sostą ir didelę valdžią ir padarysiu tave daugelio mokytoju. Daugelis ateis ir atsisės prie tavo kojų ir mokysis iš tavęs“. Ir dar kalbėjo daug dalykų panašių į šituos.
Aš nustebau ir paklausiau nedelsiant Tėvo: „Kodėl jis? Kodėl jį taip laimini?“ Viešpats atsakė: „Dėl tyros ir paprastos jo meilės Man“.
Dabar aš supratau. Wil tarnavo Dievui, nes mylėjo Dievą. Jokių pašalinių motyvų, jokių minčių, kad savo darbais jis gali priversti ar paskatinti Dievą atsakyti į ilgą sąrašą jo poreikių. Jis viską darė tik todėl, kad mylėjo Viešpatį, tik dėl tos meilės.
Aš paprašiau Tėvą jį išgydyti, nes buvau tikras, kad gyvenimas Wil nedaug ką gali pasiūlyti. Tėvas griežtokai atsakė: „Jis randa pilnatvę Manyje“. Aš pasakiau, kad Wil iš tiesų trūksta didelių dalykų - šeimos, kelionių, pasilinksminimų, išsilavinimo. Tėvas atsakė: „Aš rūpinuosi, kad visi jo poreikiai būtų atsakyti“.
Aš pakeičiau taktiką: „Bet kaip nuostabu būtų, Tėve, jei Tu išgydytum kurčnebylį žmogų. Šiandien čia turbūt apie 1.200-1.800 žmonių, koks tai būtų puikus liudijimas, jei pasveiktų kurčias ir nebylys“.
Jis švelniai bet tvirtai atsakė: „Jie turi Raštą, kuris kalba jiems, kas yra teisinga religija, bet nei vienas iš jų nepasveikina jo, kai jis ateina, ir neatsisveikina, kai jis išeina. Todėl, aš patalpinau jį tarp jų, kaip pavyzdį jiems, ir liudijimą pieš juos paskutinę dieną. Todėl jie ateis ir atsisės prie jo kojų ir mokysis iš jo“.
Po dviejų mėnesių nuvykau į Taco Bell panašų miestelį Taco Bueno ir ten sutikau valgyklą valantį Wil. Aš nežinojau, kad jis ten dirbo. Jis atpažino mane ir bandė bendrauti, bet aš nesupratau. Man įpusėjus valgyti savo priešpiečius, atėjo jo prižiūrėtoja ir aš pasinaudojau galimybe prisistatyti ir paklausti, ar ji galėtų man paaiškinti, ką Wil man norėjo pasakyti. Ji pasakė: „Jis pasakė, kad mes gavome siuntą – daug dėžių ir jis gražiai jas visas sustatė ir išvalė visą plotą, ir jis norėtų, kad jūs pasižiūrėtumėte, kokį gerą darbą jis padarė“.
Aš prisiminiau Tėvo žodžius tą vakarą prieš du mėnesius: „Mano sūnau, Aš didžiai vertinu visą tavo sunkų darbą“.
Wil turi paprastą tikėjimą. Jis myli Dievą ir garbina Jį visu savo širdies tyrumu ir paprastumu. „Ir atranda savo pilnatvę Manyje“. Jis gyvena tikėjimu be jokių nereikalingų užgriozdinimų.
Tai panašu į mažo vaiko tikėjimą. Man reikėjo nupjauti nuo savęs tą sudėtingą tikėjimą, ir iš naujo atrasti tikėjimo paprastumą. Aš viliuosi, kur jūs bebūtumėte savo kelyje, jūs niekada neprarasite savo paprasto tikėjimo. Aš laukiu tos dienos, kai aš galėsiu sėdėti prie Wil kojų ir jis mokys mane apie tai, koks buvo jo gyvenimas, ir kaip jis išsaugojo paprastą tyrą tikėjimą.
Tokios mintys šiai dienai.
John Fenn, www.supernaturalhousechurch.org
Mūsų tikėjimo kelionėje yra dalykų, kuriuos Viešpats panaudoja tam, kad atkreiptų dėmesį. Ir kai mūsų dėmesys atkreipiamas, natūralu paklausti: „Kodėl?“. Tie įvykiai tampa gairėmis, apie kurias sukasi mūsų perėjimas – pasikeitimas. Taigi, prieš padarydamas išvadas, pirmoje šių apmąstymų dalyje aš papasakosiu apie kai kurias gaires mano gyvenime ir tuos „kodėl“, kurie man iškilo. Aš sakau tai, nes nenoriu, kad skaitytojas susidarytų įspūdį, jog aš sumažinu, susiaurinu tikėjimą, nors iš tiesų – ne. Šitie pastebėjimai man pačiam tapo gairėmis, ir mintimis apie tai noriu su jumis pasidalinti.
Pamažu aš pradėjau pastebėti, kaip smarkiai tradicinė bažnyčia yra susitelkusi į save ir, kokia ji sudėtinga. Ji buvo sukurta „ant formulių ir pastangų“ kažkaip atkreipti į save Dievo dėmesį, kad Jis pajudėtų žmogaus labui.
Vienu metu aš patarinėjau ir konsultavau daugelį bažnyčių ir Biblijos mokyklų Šiaurės Amerikoje bei už jos ribų ir turėjau galimybę stebėti jas betarpiškai. Plačiame spektre bendrų dalykų aš pastebėjau, pavyzdžiui, programas, skirtas įtraukti į veiklą vyresnius paauglius ir dvidešimtmečius, kad jie būtų susitelkę į darbą, širdingai šauktųsi Dievo maldoje, ir dažnai būtų užsiėmę 24 valandas per parą.
Kartą vienoje mokykloje aš net išpranašavau, kad dauguma absolventų artimiausiais metais atkris. Programa taip orientavo mokinius susitelkti į save, buvo taip nukreipta „nuleisti dangų į žemę“, kad studentai iš tiesų nežinojo, kaip gyventi gyvenimą su Viešpačiu realiame pasaulyje. Deja, sekančiais metais sužinojau, kad mano spėjimas išsipildė. Aš matydavau, kaip tai nutinka su daugeliu programų.
Kitos srovės Kristaus Kūne siūlo maldos formules. Siūlo melstis tam tikrą skaičių dienų arba melstis tam tikromis maldomis, ar kažką panašaus.
Man buvo įdomu, ar su manimi „viskas gerai“, jeigu aš neliudiju, ar nesusijaudinu dėl „Kalavijo“ ar „Augimo“, ar „Jungų sulaužymo“, ar kitokių metų, kuriuos skelbia pranašai. Iš tikrųjų, tai visai nėra jokia pranašystė, bet tik pastraipa ar eilutė iš Biblijos ir man visai nereikia, kad kas nors tai paskelbtų.
Aš stebėjausi dėl visos tos stabmeldystės Kristaus Kūne. Žmonės iškelia „pranašus“ ir „apaštalus“ ar TV mokytojus, ar gydytojus ant pjedestalo, galvodami, kad jeigu jie pasimeldė už mane ar paskelbė kažką į mano gyvenimą, tai aš patirsiu „prasilaužimą“ arba tiesiog nori kaip nors prie jų prisiliesti. Stabmeldystė aiški ir paprasta. Jei kalbėsim apie tą „aukštą gyvenimo lygį“, tai daugelis jį pasiekia, gyvendami iš rėmėjų paaukojimų.
Kai vaikščiojama iš vieno susirinkimo į kitą tam, kad gautum asmeninę pranašystę, tarsi pagal jas būtų galima išgydyti visus gyvenimo skaudulius arba sužinotum, kokius didžius dalykus Dievas padarys tavo gyvenime, tai tik dar naujų formulių ieškojimas.
Kitos kryptys akcentuoja pinigų aukojimą Dievui ir bando nukreipti kongregaciją taip, kad jie visi mokėtų dešimtines ir dėl to taptų turtingais. Įdomu, kas atsitiktų, jeigu būtų duodama tik todėl, kad myli Dievą ir myli žmones, ir matai poreikį, kur tu gali padėti be jokių paslėptų minčių apie atlygį šitame arba kitame gyvenime?
Aš stebėjau garbinimo tarnavimus daugelyje bažnyčių, kai kongregacija galingai gieda tol, kol groja muzika, ir tuomet jų šlovinimas staiga baigiasi, nors kai kurie garbinimo lyderiai stengiasi paskatinti juos tęsti giedojimą dvasioje, bet viskas vis tiek sustoja išskyrus mažą grupelę tikrų garbintojų. Galiu pateikti daugybę panašių pavyzdžių, nes stebėjau tai daugelį kartų. Tai rodo, kad ne visi žmonės tikrai garbina, o tik gieda kartu su muzika ir tiek.
Tikras garbinimas kyla iš širdies. Tam nereikia net akompanimento, ir jis gali lengvai plaukti ir susiderinti su garbinimo lyderiu. Taigi, man įdomu, kodėl nepradėti tiesiog garbinti ir giedoti Dievui tik dėl to, kad mylime Jį ir esame dėkingi už tai, ką Jis mus daro ir žinoma dėl to, kad Jis yra Dievas.
Mūsų bažnyčios yra pilnos žmonių, kurie galvoja, kad yra garbintojai, bet, iš tiesų, jie tik dainuoja.
Panašiai, pakalbėjęs su daugeliu tų, kurie šoka ir siūbuoja pirmyn atgal garbinimo metu, aš supratau, kad daugelis jų yra lygiai taip pagauti tos formulės, šablono, kaip ir tie, kurie duoda $100 tikėdamiesi, kad Dievas atiduos jiems $1000. Viena moteris man pasakė, kad ji norėjo kažką išnuomoti ir jai reikėjo, kad būtų priimtas jos skelbimas bažnyčioje, tai ji šoko, kiek tik turėjo jėgų. Kitas žmogus pasakojo, kad tai darė norėdamas išsikrauti nuo streso. O kas būtų, jei šoktum tik todėl, kad nori tuo atsakyti į Dievo meilę?
Štai koks iškilo klausimas: kodėl nepradėjus mylėti Dievo ir tarnauti Jam tik todėl, kad Jis išgelbėjo mus nuo pragaro?.. tarnauti Jam tik todėl, kad mes JĮ mylime?
Keliaudamas mačiau tai bei dar daug kitų dalykų ir supratau, kad esu rimtai atsiskyręs nuo pagrindinės tradicinės bažnyčios krypties. Aš jaučiausi, kaip žuvis iššokus iš vandens, nors apsupta kitų žuvų, kurios jautėsi taip lyg viskas būtų gerai.
Staiga suvokiau, kad tai, ko aš ieškau bažnyčioje, negali būti tradiciniame jos modelyje. Džiaugiuosi dėl tų, kuriems jis tinka, bet jaučiu gilų alkį savo viduje ir noriu patirti daugiau Dievo.
Man nereikia formulėmis besiremiančios krikščionybės. Man nereikia garbinimo tarnavimų, kurie primena roko koncertus. Aš atmetu Holivudinį Jėzų ir super „krūtas“ žiniasklaidos prezentacijas. Koks gi buvo tas paprastas tikėjimas, kuris sudrebino visą Romos Imperijos pasaulį?
Aš supratau, kad iš tiesų visos tos formulės ir žmogaus pastangos slėpė tikras žmonių gyvenimo problemas, su kuriomis reikėjo susitvarkyti. Užuot tai padarius, buvo pasirinktos formulės, už kurių galima pasislėpti su viltimi, kad jos padės tai išspręsti.
Bandžiau atmesti formules, už kurių galima pasislėpti, ir pasikalbėti su keliais žmonėmis. Jie, nors ir nenorom, bet turėjo sutikti, kad tikrai turėjo problemų. Tuomet jie pakeitė kalbos temą ir ėmė aiškinti, kaip būtent kažkuri konkreti „srovė“ gali tą problemą išspręsti ir padėti „prasiveržti“
Jie nenorėjo susitvarkyti su tikromis problemomis, nes tai skausminga, nepatogu arba šitų problemų atskleidimas reikštų, kad jie turėtų taikyti Žodį be formulių ir tikrai gyventi pagal Jį.
Aš gilinausi į Žodį, kad pamatyčiau, ką turėjo pirmoji bažnyčia ir kas vėliau buvo prarasta. Kodėl tradicinė bažnyčia taip dažnai pakeičia patepimą emocijomis, siūlo kūno pamaloninimą užuot sužadinus dvasią, siūlo pasilinksminimą ir reginį vietoj aktyvaus dalyvavimo?
Paprastas tikėjimas – tai mylėti Dievą, nes Jis mus išgelbėjo iš pragaro ir padarė viena su Savimi. Štai, ko aš ieškojau bažnyčiose ir staiga suvokiau, kad būtent čia ir yra visa esmė. Aš buvau taip pagautas įvairios veiklos ir bažnyčios gyvenimo, kad mano dvasia iš tiesų badavo ir troško tikros draugystės, tikrų santykių ir tikro paprastumo.
Aš pradėjau atvirai klausti, kodėl mes nutraukiame garbinimą, kad perskaitytume keletą pranešimų? Kodėl mes spaudžiame žmones aukoti? Kodėl kūdikiai, kurie pradeda verkti susirinkimo metu tuoj pat pasmerkiami, arba pasmerkiami jų tėvai ir kūdikiai išnešami iš susirinkimo. Kodėl veikia tokia schema: pradžioje šiek tiek „lengvų“ giesmelių, po to keletas garbinančių giesmių, po to skelbimai, po to paaukojimai, o po to pamokslas? Ar tai iš tiesų būtina, kad patirtum Dievą?
Reikėjo atsikratyti visokio šlamšto. Lyg su dvasine srove aš pradėjau valyti savo dvasinius namus nuo vieno krašto iki kito, šalindamas viską, kas iš tiesų neatitiko Žodžio apie tai, kokia turi būti bažnyčia. Visokie pridėjimai vėlyvaisiais 2000 metais buvo išmesti laukan pro duris. Aš atsikračiau formulių ir visko, kas sieja su jomis, tik kur įmanoma, išlaikydamas tarpusavio santykius.
Vadinkite tai dvasine viduramžio krize ar kaip kitaip, bet atėjo laikas, kai aš turėjau susitelkti į save ir į Dievą bei perfiltruoti viską, kas mus skyrė.
Kokia buvo paprasto tikėjimo, apie kurį skaitome Žodyje, esminė vertybė? Tai buvo žmonės. Jų tarpusavio santykiai. Jų tikėjimas buvo pagrįstas meile Dievui ir matymu Jo žmonėse. Tai aš vadinu tarpusavio santykiais pagrįsta krikščionybe (Priešingybė tam yra formulėmis ir bažnyčios programomis pagrįsta krikščionybė).
Tai paprasta. Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu. Ir mylėk savo artimą, kaip pats save. Aš buvau apstulbintas šios aiškios tiesos ir ėmiau ieškoti, kaip pritaikyti Jėzaus įsakymą stebėdamas Naujojo Testamento bažnyčią.
Po apsivalymo prasidėjo atstatymas. Daugiau man nereikėjo, kad mane kas nors linksmintų, neieškojau daugiau įspūdingų reginių, bet norėjau antgamtinių dalykų. Suradau tai NT stiliaus tikėjime ir bažnyčioje, tarpusavio santykiuose, neformaliame namų svetainės stiliuje, kur vyksta garbinimas su kompaktine plokštele ar gitara, ar klavišiniais, arba visai be akompanimento. Man tai buvo namų bažnyčia, ir štai čia aš dabar esu. Galbūt tai ne jums, ir tai nėra reklama namų bažnyčiai, bet bandymas pasidalinti kai kuriomis mintimis, kaip sugrįžti prie pagrindų, prie paprasto tikėjimo. Viešpats gali vesti jus įvairiais būdais, bet mes niekada negalime pamesti iš akių Kryžiaus ir visada turime mylėti Dievą „dvasioje ir tiesoje“, ir savo kaimyną kaip save patį.
Norėčiau pabaigti pasakojimu, kuris kai kuriems gali būti žinomas. Tai apie žmogų, kurio vardas Wil. Jis yra kurčias ir nebylys. Vieną sekmadienio vakarą prieš keletą metų Wil kartu su kitais išėjo į priekį susirinkimo, kai buvo kvietimas maldai. Jam nereikėjo išeiti, nes kvietimas buvo tiems kurie kovojo su priklausomybėm, bet jis vis tiek išėjo. Jis išėjo į priekį tik todėl, kad mylėjo Dievą. Eilėje iš krašto stovėjo trys vyrai nuleidę galvas ir sunėrę rankas priekyje, po to stovėjo Wil. Jo rankos buvo ištiestos, veide plati šypsena nuo ausies iki ausies, jis lengvai spyruokliavo ant kojų, ir buvo tokiu dideliu kontrastu kitiems vyrams, kurie stovėjo kaip sustingę.
Kai aš jį stebėjau, pamačiau kaip iš viršaus patalpos krito šviesos pluoštas, ta šviesa visiškai apgaubė Wil galvą. Jis buvo ekstazėje, bet aš pagalvojau, kaip tai ironiška, kad jis būdamas kurčias ir nebylys negalėjo papasakoti apie savo išgyvenimus kitiems. Staiga aš pamačiau, kaip tame šviesos pluošte iš viršaus į Will ėmė lietis sakiniai, ir aš išgirdau, kaip Tėvas jam kalbėjo: „Mano sūnau, Aš esu labai patenkintas tavimi. Mano sūnau, Aš labai vertinu tavo sunkų darbą. Ateinančiuose amžiuose Aš duosiu tau sostą ir didelę valdžią ir padarysiu tave daugelio mokytoju. Daugelis ateis ir atsisės prie tavo kojų ir mokysis iš tavęs“. Ir dar kalbėjo daug dalykų panašių į šituos.
Aš nustebau ir paklausiau nedelsiant Tėvo: „Kodėl jis? Kodėl jį taip laimini?“ Viešpats atsakė: „Dėl tyros ir paprastos jo meilės Man“.
Dabar aš supratau. Wil tarnavo Dievui, nes mylėjo Dievą. Jokių pašalinių motyvų, jokių minčių, kad savo darbais jis gali priversti ar paskatinti Dievą atsakyti į ilgą sąrašą jo poreikių. Jis viską darė tik todėl, kad mylėjo Viešpatį, tik dėl tos meilės.
Aš paprašiau Tėvą jį išgydyti, nes buvau tikras, kad gyvenimas Wil nedaug ką gali pasiūlyti. Tėvas griežtokai atsakė: „Jis randa pilnatvę Manyje“. Aš pasakiau, kad Wil iš tiesų trūksta didelių dalykų - šeimos, kelionių, pasilinksminimų, išsilavinimo. Tėvas atsakė: „Aš rūpinuosi, kad visi jo poreikiai būtų atsakyti“.
Aš pakeičiau taktiką: „Bet kaip nuostabu būtų, Tėve, jei Tu išgydytum kurčnebylį žmogų. Šiandien čia turbūt apie 1.200-1.800 žmonių, koks tai būtų puikus liudijimas, jei pasveiktų kurčias ir nebylys“.
Jis švelniai bet tvirtai atsakė: „Jie turi Raštą, kuris kalba jiems, kas yra teisinga religija, bet nei vienas iš jų nepasveikina jo, kai jis ateina, ir neatsisveikina, kai jis išeina. Todėl, aš patalpinau jį tarp jų, kaip pavyzdį jiems, ir liudijimą pieš juos paskutinę dieną. Todėl jie ateis ir atsisės prie jo kojų ir mokysis iš jo“.
Po dviejų mėnesių nuvykau į Taco Bell panašų miestelį Taco Bueno ir ten sutikau valgyklą valantį Wil. Aš nežinojau, kad jis ten dirbo. Jis atpažino mane ir bandė bendrauti, bet aš nesupratau. Man įpusėjus valgyti savo priešpiečius, atėjo jo prižiūrėtoja ir aš pasinaudojau galimybe prisistatyti ir paklausti, ar ji galėtų man paaiškinti, ką Wil man norėjo pasakyti. Ji pasakė: „Jis pasakė, kad mes gavome siuntą – daug dėžių ir jis gražiai jas visas sustatė ir išvalė visą plotą, ir jis norėtų, kad jūs pasižiūrėtumėte, kokį gerą darbą jis padarė“.
Aš prisiminiau Tėvo žodžius tą vakarą prieš du mėnesius: „Mano sūnau, Aš didžiai vertinu visą tavo sunkų darbą“.
Wil turi paprastą tikėjimą. Jis myli Dievą ir garbina Jį visu savo širdies tyrumu ir paprastumu. „Ir atranda savo pilnatvę Manyje“. Jis gyvena tikėjimu be jokių nereikalingų užgriozdinimų.
Tai panašu į mažo vaiko tikėjimą. Man reikėjo nupjauti nuo savęs tą sudėtingą tikėjimą, ir iš naujo atrasti tikėjimo paprastumą. Aš viliuosi, kur jūs bebūtumėte savo kelyje, jūs niekada neprarasite savo paprasto tikėjimo. Aš laukiu tos dienos, kai aš galėsiu sėdėti prie Wil kojų ir jis mokys mane apie tai, koks buvo jo gyvenimas, ir kaip jis išsaugojo paprastą tyrą tikėjimą.
Tokios mintys šiai dienai.
John Fenn, www.supernaturalhousechurch.org